BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘netikėta pažintis’

Poetiniais prieskoniais nubarstyta pažintis

2010-09-23

Kai dieną savanoriškai pradedi depresiškų melodijų klausymu, dar yra viltis sulaukti šviesaus ir netikėtai džiaugsmingo vidurdienio. Kai vidurdienį pasitinki pažadėtuoju džiugesiu, tačiau jis visai netikėtai transformuojasi iš skambaus juoko į isterišką raudojimą, bet kokia viltis sulaukti didingos teigiamų emocijų vakaro fiestos miršta.

“Tu ir vėl mane nuvylei, aš ir vėl naiviai tikėjausi. Nežmoniškai gaila ir koktu, bet visa šita velniava yra TAI, ko aš laukiau ir tikėjausi visą vasarą. Ko MES laukėm ir tikėjomės visą vasarą.” Tokių minčių lydima vaikštinėjau iš kampo į kampą, vis dirsčiodama į telefoną. Nekenčiu to maniakiško tikrinimo, naivaus laukimo, amžino tikėjimosi ir drebėjimo iš tos menkutės laimės, kai žinutė išganingai pasiekia mano vis tikrinamą objektą. Nekenčiu, nes tai tęsiasi jau per ilgai. Vis dėl kitų asmenų ir priežasčių, bet tęsiasi. Nebenoriu to. Beprasmiška. Žudo.

- Jei JIS nekviečia tavęs į pasimatymą, einam su manim! Einam, tik padarykim tą projektą rytdienai, ir einam! Į parką, prie upės - kur tik nori! - toks kambariokės sumanymas ir pakvaišimu dvelkiantis entuziazmas iššaukė man eilinį juoko, sumišusio su būsena “eina sau, tuoj apsižliumbsiu, kaip tai beprotiška, bet miela”, priepuolį.

Taigi, neilgai trukus mes jau lauke. Jau tamsu, gatvės jaukiai nusidažiusios šiltai geltonais žibintų atspalviais, aplink bendrabutį zuja būrys jaunuolių, labai susidomėjusių, kuriame gi aukšte gyvena kažkokia Asta.  Koks nesvietiškas populiarumas gi mergiotės.. Dešimt šviežių jaunikaičių ir visiems mat - Astos. Ne, mes nežinome, kuriame aukšte ji gyvena, bet mums labai gaila.

Žengiu tolyn tvirtu žingsniu ir jau regiu viziją, kaip einam palei Vilnelę link numylėtojo Užupio, tada atsirandam prie šaltinio Žvėryne, tuomet einam tiltu link Vingio… Tačiau pirmoji stotelė - sūpynės gretimame kieme. Sutemus, kai bjaurūs vaikiščiai ir piktos bobos jau sulindę į migį, į vaikystę sugrįžti galim ir mes, “didelės karvės, laužančios vaikučių žaidimų inventorių”.
Besimėgaujant pirmaisiais skrydžiais virš motulės žemės, bemakaluojant kojomis ir nerūpestingai kvatojant, pamatau kažką sušmėžuojant tolumoje. Ta toluma vis traukiasi iki visai apčiuopiamos artumos, kol išgirstu ir neatpažinto artėjančio objekto balso tembrą. Tuomet neaiškiai išgirstu ir pavienius žodžius, kurie nežada nieko gero. Tik girtuoklio priekabių mums ir betrūko…
Lėtai judantis siluetas atsirduliuoja visai šalia sūpynių ir išreiškia mums didelį, bet nuoširdų pavydą, kad mes čia štai supamės ir mums labai faaain, ir drauge pasigėrėjimą - esame tokios jaunos ir gražios.

- Jums dabar taip gerai..! Ir aš norėčiau…
- ?..
- O jūs dar tokios jaunutės. Ir gražios. Jaučiu. Gražios ir šiltos.
- O jūs, tamsta, tamsoje ir mūsų veidus įžiūrite?
- Aš jaučiu! Net nebūčiau priėjęs, bet..pajutau! Va, širdim pajutau! - daužosi į krūtinę ir labai jau nuolankiai šypsosi.

Tuomet nepažįstamasis ėmė kažką labai oratorišku stotu deklamuoti, ir tą minutę supratau, kad čia ne šiaip sau girtuoklis. Bent jau - ne eilinis. Eilės buvo apie nuoširdžią meilę, atsitrenkusią į šaltą marmurą. O intonacija - nepakartojama. Pasirodo, šis šedevras sukurtas dar mokyklos laikais. Pasidomėjęs, ar man patiko, ir gavęs nuoširdžiai teigiamą atsakymą, neblaivusis poetas padeklamavo dar keletą eilėraščių - šį kartą pateikė man neva niekur neskelbtą ir paprastam mirtingajam nežinomą Maironio eilėraštį ir keletą kitų. Bet nė vienas nepavergė taip, kaip pirmasis.
Klausydama ir žiūrėdama į tamsos paslėptą jo veidą, bandžiau įsivaizduoti, kaip šis žmogus atrodo dienos metu ir be alkoholio poveikio. Keista, nes įsivaizdavau savo mėgiamiausio lietuvių eseisto paveikslą. O gi visai dėl suprantamų priežasčių - jis taip pat buvo talentingas, bet mėgo savo talentu švaistytis girtas. Che.
Sužavėta šio neblaivaus oratoriaus inteligentiškumo vis galvojau, ką apie visa tai galvoja kambariokė, sėdinti ant gretimų sūpynių. Jau įsivaizdavau jos priešiškus komentarus ir tyčiojimąsi iš JO parėjus namo. Laimei, ji taip pat liko sužavėta.
Be eilėraščių, apturėjom laimės pasiklausyt ir keleto filosofinių nukrypimų bei visai didaktiškų pamokymų. O kai viso to jau pasidarė per daug, JIS nusprendė didingai padėkoti man, kaip didžiajai kritikei (dėkojimai kartojosi kas keletą minučių) ir LABAI norėjo atsidėkodamas BENT pabučiuoti man į skruostą. Arba atvirkščiai. O, taip. Laimei, žmogelis pasitaikė supratingas ir nuovokus, tad po ilgų kompromiso ieškojimų, man buvo nubučiuota tik ranka. Reikėtų paminėta, kad ši procedūra buvo kartojama kas keletą minučių - kol Algirdas (kaip vėliau paaiškėjo) pagaliau pribrendo paskutiniam atsisveikinimui.
O įvykus oficialiai pažinčiai, mūsų vardų JIS pažadėjo neužmiršti, ir netgi išgerti už mus, tokias šiltas ir faaainas jaunuoles, alaus, kurio vėliau ir išskubėjo.
Dar vienas eilėraštis, įtartinai priartėjus prie manęs, apsikeitimas šypsenom ir keistais žvilgsniais, kelioliktasis atsisveikinimas ir necenzūrinis atradimo džiaugsmą išreiškiantis šūktelėjimas, ir neblaivusis poetas dingsta tamsoje.

Derėtų paminėti, kad tai buvo respublikinių apdovanojimų už poeziją laureatas, nespausdinęs savęs vien dėl kvailų įsitikinimų. (KAD JUOS KUR!)

Štai tokia mano šios dienos laimė ir atradimas.

Rodyk draugams