BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘donkichotiškumai’

Priešpaskutinė metų kvailystė

2010-12-31

Apimta nesąmoningo ryžto ir nenumaldomos būtinybės kovoti, ji blaškėsi po kambarį čia prie veidrodžio, čia prie drabužių spintos, vis pripuldama prie kompiuterio raportuoti savo planų virtualybėje nekantraujančiai bičiulei. Tokiomis temomis ji buvo atviresnė kaip tik tokioms, niekad nematytoms, bet visada suprantančioms ir palaikančioms artimasielėms, nei geriausioms draugėms, matomoms kasdien.
Dėstydama savo artimiausių veiksmų planą, kurį rezgė pastarąsias dvi bemieges naktis, tikindama, jog tai – būtinybė ir kitaip elgtis tiesiog nelogiška, ji kreipėsi labiau į save, ne į draugę. Ryžtis tokiems žingsniams jai, iš prigimties silpnai ir neryžtingai, buvo visiškai nebūdinga ir nauja. Bet šį kartą tai – neišvengiama. Bent kartą reikia pakovoti už savo jausmus. Ir tai – būtent toks kartas. Nes anksčiau tokio stiprumo traukos nejautė niekam kitam.
Vis dar springdama ašaromis, ji vargais negalais sutramdė susivėlusius plaukus, įsirangė į pirmus pasitaikiusius drabužius, trumpai pasvarstė, ar verta padengti blakstienas tušu, jei bet kuriuo atveju jis artimiausiomis valandomis juodo upelio pavidalu nuvinguriuos skruostais. Bet prieš daugiausiai vietos jos mintyse ir širdyje užimantį žmogų norėjosi atrodyti žaviai, juk labai galimas daiktas, jog tokią, kokia ji bus šiandien, jis prisimins dar ilgai. Juk labai gali būti, jog tai – paskutinis jų susitikimas…

* * *

Tik leisdamasi liftu žemyn, ji suprato, kokiai beprotybei ryžosi. Suvokė, į kokią absurdišką padėtį savanoriškai stato pati save. Pro lauko durų stiklą išvydusi čia pat už jo šėlstančią pūgą, tik dar labiau susvyravo, bet eiti atgal jau buvo per vėlu. Tos tai kylančios, tai beisleidžiančios sniego gėlės tarsi atspindėjo jos viduje tvyrančią chaotišką nuotaiką.
Su kiekvienu žingsniu ji jautėsi vis svetimesnė ir nereikalingesnė pasauliui. Nors vos prieš prieš keletą mėnesių eidama tuo pačiu takeliu su Juo, jautėsi tokia reikalinga, reikšminga, svarbi.. Ne tik jam - visam pasauliui, aplinkai, virš galvos šlamančiam klevui. Dabar klevas nebešlama, o tik skausmingai kalena viena į kitą šalčio sukaustytos šakos.
Galiausiai, priėjusi reikiamą stotelę, čia aptiko paauglių porelę, lepinančią vienas kitą ne meiliais žodeliais ir prisilietimais, o riebiais keiksmais ir triguba sarkazmo doze. Iš pokalbio nuotrupų paaiškėja, kad mergina savo riteriui kažkokiu būdu ką tik vos nesulaužė nosies. Neregėta romantika, bet ko gi nepasitaiko.
Autobuso laukti teko ilgai. Pakankamai ilgai, kad ilgesingu žvilgsniu žiūrėdama į tolį, ji prisimintų, kaip lygiai toje pačioje vietoje prieš tuos keletą mėnesių stovėjo drauge. Pirmąjį jo sugrįžimo vakarą. Artumu, žvilgsniais ir prisilietimais, visišku atsiribojimu nuo supančios aplinkos, piktino niūrius ir vienišus praeivius. Nuo tokių minčių užgniaužė kvapą, akys prisikaupė tų prakeiktų lašų, bet raudoms dar ne metas, tad teko susitvardyti.

* * *

Išlipus iš autobuso, kojas pakirto sunkiai pakeliama įtampa ir nerimas dėl to, kas įvyks nuėjus tuos sunkiausius žingsnius iki Jo durų. Nuojauta nesakė nieko gero, tačiau viltis kaip visada buvo gyva. Tad, jausdamasi dar nereikalingesnė ir svetimesnė nei prieš įsėdant į autobusą, ji netvirtais žingsniais nutolo link savojo tikslo.
Valkatišku stilium parymojus prie laiptinės, kol koks nors geros valios pilietis pravers duris ir bus galima įsmukti vidun, o po to užkopus tris eiles laiptų, ji jau stovėjo prie durų. Beliko paskutinis ėjimas – uždengti ranka akutę, nuspausti skambutį ir drebančia širdim laukti viso to rezultato. Kad ir kaip naiviai ir kvailai tai skamba, o ir atrodo, tai buvo paskutinė jos galimybė. Paskutinė viltis.

Rodyk draugams